Narvuose, ant kraiko ar laisvėje: koks jūsų darbovietės tipas?
[Jaunius Petraitis, Verslo Klasė, 2023 12]
Yra toks svarbus klausimas, padalinantis Lietuvą į skirtingas stovyklas. Klausimas apie tai, kokius geriau pirkti kiaušinius: narvuose augintų vištų, kraikinių vištų ar laisvai augintų. Žmonės nesutaria. Vieni baksnoja į tyrimus, rodančius, kad „narvinių“ ir „laisvų“ vištų kiaušinių mastinė vertė bemaž nesiskiria. Skiriasi tik prekės kaina ir kiekis, nes višta, visą produktyvaus gyvenimo ciklą praleidusi narve, priperi daugiau už savo laisvą kolegę, turinčią laiko pažvelgti į savo atspindį kiemo baloje. Kiti įsitikinę, kad laisvę patyrusių geltonsnapių darbo vaisiai skanesni, o vištos gerovė – irgi svarbu. Šioje diskusijoje atsirastų daugiau aiškumo, jei mėgintume įsijausti į pačios vištos kailį (plunksnas?). O tai nėra neįmanoma, ypač, jei išdrįstume palyginti vištų ūkį su žmonių ūkiu – šiuolaikine efektyvumo ir įvaizdžio klausimus sprendžiančia darboviete.
Narvinės darbovietės
Kai prieš metus „Verslo Klasėje“ ir „Verslo žinių“ portale pasirodė straipsnis pavadinimu „Ką daryti, kai niekas nebenori dirbti“, jis netruko tapti vienu iš labiausiai komentuojamų tekstų. Žinoma, ne dėl paties straipsnio turinio, o dėl to, kad… žmonių nenoras dirbti klasikine to žodžio prasme buvo iš tiesų tapęs vienu iš didžiausių Lietuvos darbdavių galvos skausmų. Tekste kelta prielaida, kad aktyviai visuomenės daliai ir į darbo rinką įsiliejančioms naujoms kartoms neužtenka darbo sutarčių – reikia kelialapių, kvietimų į nuotykių kupiną augimo ir savęs pažinimo kelionę, neįspraudžiamą į vieną mėnesinio atlygio eilutę. Daugelis šias aukštas frazes anuomet galėjo „nurašyti“ laikinam karantininės epochos svaiguliui: juk kaip tik šiuo laikotarpiu dažnas žmogus ne tik išbandė darbo iš namų ir laisvu grafiku pagundas, bet ir pirmą kartą gyvenime turėjo laiko pareflektuoti apie savo darbo prasmę arba jos nebuvimą. Tikėtina, ne vienas darbdavys vylėsi, kad artėjantis pasaulinės ekonomikos sąstingis grąžins tokius svajoklius į realybę ir primins darbo santykių esmę: „Nenori, kad atimtų buto dėl vėluojančios paskolos įmokos? Pirmyn į darbą!“
Kas pasikeitė per metus laiko? Stipriai pakilo būsto paskolų palūkanos. O dalis darbdavių vis griežčiau reikalauja darbuotojus atsipeikėti ir grįžti prie klasikinės „narvinės“ darbo sistemos. Visų pirma – labai tiesiogine, fizine prasme. „Twitterį“ įsigijęs E. Muskas jau pirmajame laiške darbuotojams pareikalavo bent po 40 valandų kas savaitę praleisti kompanijos patalpose. Jam iš paskos tik švelnesniu tonu pasekė dalis kitų didžiųjų „žmonių ūkių“, tokių kaip „BlackRock“, „JPMorgan“ „Salesforce“, „Disney“ ir kt. Iš paskos vis įsakmiau apie privalomas darbo valandas biure prabyla ir kai kurie didžiausi Lietuvos darbdaviai.
Bloomberg.com
Formalus reikalavimas kasdien po 8 ir daugiau valandų darbuotis kompanijos patalpose nėra nei būtinas, nei vienintelis kriterijus narvinės darbovietės apibrėžimui (juk kai kuriais atvejais psichologiniai narvai yra kur kas ankštesni už fizinius). Kita vertus, darbovietės, kurios kasdienį atvykimą į biurą vėl pavertė privalomu, įgauna pranašumų. Daugiau kontrolės. Patogesnė darbuotojų laiko vadyba. Be to, kaip žymima viešuose pranešimuose, glaudesnis pečius surėmusių bendražygių darbas biure įgalina didesnį produktyvumą. Konspiracijų mėgėjai nuspės ir dar vieną darbdavio lūkestį: darbuotojai narve turės mažiau laiko ir galimybių žvalgytis, kokios galimybės jų lauktų laisvėje.
Narvinė – į maksimalų produktyvumą orientuota – darbo sistema, visai kaip ir narvinis vištų ūkis, reikalauja aukų. Archetipinis pavyzdys – internetuose sklandančios istorijos apie „Tesla“ darbuotojus, dirbančius po 12 valandų per parą, alpstančius nuo dehidratacijos arba miegančius ant biuro grindų. Nuolatinė įtampa, rasistiniai ar seksistiniai užgauliojimai bei trigubai dažnesnis darbo saugos incidentų darbovietėje skaičius, lyginant su dešimčia kitų JAV automobilių gamyklų kartu sudėjus – tai yra ta kaina, kurią, kai kurių darbdavių įsitikinimu, visiškai pateisina ambicinga svajonė pakeisti pasaulį.
Ne veltui savo išplatintame pranešime tas pats E. Muskas sumaniai pakelia savo kompanijos darbuotojų akis į aukštyn ir primena: „Tesloje jūs kuriate tokius nuostabius produktus, kokie negimsta niekur kitur šioje Žemėje!“. Prie didelės ambicijos papildomai pridėjus ir didelį atlyginimą, nėra keista, kad, nepaisant įvairios kritikos, į paauksuotą darbdavio narvą nusitiesia ilgos rekrūtų-savanorių eilės.
Kraikinės darbovietės
Lyginant su vištomis, auginamomis narvuose, ant kraiko gyvenančių paukščių kasdienybę mėgstama vadinti oresne. Tokia višta turi teorinę galimybę paeiti, kartais – išskleisti sparnus arba perėti kiaušinius natūralesnėmis sąlygomis. Prieš dešimt metų apie humaniško „kraikinio“ gyvenimo privalumus vaizdingiau prabilęs vienas Lietuvos paukštynas sukūrė atskirą laimingų kiaušinių kategoriją ir taip pirmą kartą paskatino mūsų visuomenę susimąstyti apie vištidžių skirtumus.
O kaip atrodo kraikinės darbovietės? Jų pobūdį neblogai atskleidžia kito pasaulinio galiūno – „Amazon“ – darbo kultūra. Efektyvumu garsėjanti bendrovė sukūrė motyvuojančią daugiapakopę konkurencinę sistemą karjeros siekiantiems talentams. Kompanija įsipareigojusi darbuotojams suteikti visus instrumentus intensyviam mokymuisi ir augimui, įsitraukimui į inovatyvių produktų kūrimą bei kilimui hierarchinėmis kopėtėlėmis (laktomis) aukštyn. Į pažangą orientuotą darbo kultūrą ne veltui vainikuoja įvairūs pasauliniai „geidžiamo darbdavio“ apdovanojimai.
„Amazon“ taip pat įsipareigoję skirti deramą dėmesį ir darbuotojų gerovės jausmui. Kita vertus, nepaisant tokių viešajame eteryje garsiai eskaluojamų iniciatyvų kaip nemokamų bananų stendas prie įėjimo į pastatą ar galimybė atsivesti šunį į darbą, būtų per drąsu šią darbovietę pavadinti laisvę propaguojančia. Prieš kelis mėnesius visi „Amazon“ darbuotojai gavo reikalavimą bent tris darbo dienas iš penkių praleisti biuruose. Ir netgi 33.000 darbuotojų maištas vidiniame „Slack“ kanale nepakeitė vadovybės sprendimo. O šį rudenį pasirodę ir pasaulinį dėmesį pritraukę ilgametės „Amazon“ darbuotojos memuarai liudija apie čia tvyrančią negailestingą tarpusavio konkurenciją, toksišką darbo aplinką, de facto 7 dienų darbo savaitės sampratą siekiant karjeros ir kasdienybę, sklidiną baimės „netekti prestižinio darbo“.
kristicoulter.com
Grįžtant prie vištidės metaforos, verta pažymėti, kad kraikinių vištų ūkiai, nepaisant komunikacijos apie paukščio gerovę, iš gyvūnų mylėtojų pastaruoju metu gauna ne mažiau kritikos nei narvinių paukštynų savininkai. Kodėl? Visų pirma, už veidmainystę. Taip, fizinių narvų čia nėra, bet dažnu atveju labai stinga erdvės, gryno oro ar elementarios higienos, ko pasėkoje paukščiai, užuot „džiaugęsi geresniu kraiku“ ir tiesiog „gyvenę laimingi“, ima smurtauti tarpusavyje ir žaloti vienas kitą (kanibalizmo praktikos kai kuriuose kraikiniuose ūkiuose – kasdienybė), greičiau užsikrečia ligomis bei taip niekad ir nepajunta tikro laisvės skonio.
„Kraikinės darbovietės“ pasižymi panašiais pavojais: darbo ir laisvalaikio pusiausvyra neretai čia tampa tik anekdotu, įrašytu kompanijos deklaracijose, o geriausius savo metus bendrovei atidavęs žmogus po daugelio metų (pavyzdžiui, per karantiną) ima ir savęs paklausia: dėl ko aš save visą laiką deginau ir ką už tai gavau mainais?
Darbas laisvėje
O dabar metas aptarti utopiją – žmonių darbą laisvės sąlygomis. Ar tai yra apskritai įmanoma? Daugelis darbdavių – juolab Lietuvoje – atsakytų, kad ne. Juk turi būti kažkokios taisyklės ir ribos, ar ne? Juk negalima darbuotojų „užsileisti sau ant galvos“? Juk su visiška laisve daugelis iš mūsų nežinome kaip elgtis? Ką jau bekalbėti apie verslo produktyvumą bei taip reikalingų kiaušinių perėjimą (grąžą duodantį darbą), kuris būtinas ne tik akcininkams, investuotojams, bet ir valstybei bei plačiajai visuomenei…
Dauguma šių abejonių turi pagrindo. Juk žvelgiant praktiškai, už tvoros ištrūkusi ir laisviems gyvenimo prasmės ieškojimams į mišką nuklydusi višta galop gali likti ne tik be sotaus lesalo, bet ir be galvos. Kita vertus, pasaulyje yra ir tokių prekės ženklų, kurie savo darbdavio politiką ir įvaizdį formuoja atsispyrę nuo prielaidos, kad darbuotojas… nėra višta. Tokie ženklai pagrindiniu personalo atrankos reikalavimu laiko tai, kad būsimas komandos narys išpažintų gilesnę laisvės sampratą. Supratimą, kad tikra laisvė yra ne laisvė nuo darbo, o laisvė kurti šį tą didesnio, gražaus ir prasmingo, net jei tai pareikalauja daug darbo, pastangų, atsakomybės. Tik šiuo atveju save į rėmus įsistato pats žmogus, jis pats laisvu pasirinkimu save disciplinuoja, o ne laukia privalomųjų instrukcijų iš „žmonių ūkį“ valdančio šeimininko.
Kaip tai atrodo praktikoje? Viena iš pasaulyje pirmaujančių marketingo, pardavimų ir klientų aptarnavimo sistemų „HubSpot“ metai iš metų įrodinėja, kad „darbo laisvėje“ modelis nėra tik utopija. Pavyzdžiui, šis darbdavys kasdienybėje įtvirtinęs neribotų atostogų principą. Kompanijai nerūpi, kiek valandų darbuotojas skiria darbui, o kiek – laisvalaikiui ir atostogoms. Žymiai svarbiau – kaip ir kokiu mastu kiekvienas komandos narys sugeba prisidėti prie pagrindinio kompanijos tikslo – klientus džiuginančių rezultatų. Prekės ženklas nebijo, kad daugiau nei įprasta atostogaujantis darbuotojas atsisaistys nuo bendrovės: ilgesnių atostogų atostogų praktika kaip tik atgaivinti įkvėpimą likti komandoje ir siekti joje aukštumų, o jei ne, vadinasi, atėjo metas žmogų paleisti. Darbo kasdienybė „HubSpot“ taip pat neapkraunama perteklinėmis korporatyvinėmis taisyklėmis ir procedūromis, tokiomis kaip darbuotojo naudojimosi socialinėmis paskyromis ribojimai darbo metu. Vietoje to, puoselėjamas paprastas, o tuo pačiu asmeninę atsakomybę ugdantis principas – naudotis sveiku protu. Lankstumas, autonomija, pagarba žmogui atsiperka ne tik pozityviais verslo rezultatais, bet ir atgaline meile prekės ženklui: net 91 proc. „HubSpot“ darbuotojų teigia besidžiaugiantys savo darboviete, lyginant su 57 proc. JAV vidurkiu.
HubSpot prisistatymo skaidrės
Kiaušinio ir vištos dilema Lietuvoje
Grįžkime prie to, nuo ko ir pradėjome – prie vištų. Politiniu lygiu nuosekliai keliant gyvūnų gerovės reikalavimus, šiuo metu jau daugiau kaip pusė visų vištų Europos Sąjungoje yra auginamos „benarviuose“ ūkiuose. Tai yra geras kontrastas ir pavyzdys Lietuvai, kurioje iki šiol net 80 procentų vištų savo visą gyvenimą praleidžia narvuose.
O kokia situacija yra moderniuose „žmonių ūkiuose“ – lietuviškose darbovietėse? Būna visaip. Neseniai teko bendrauti su jaunu įkvepiančiu klientu IT sektoriuje, kuris pasakojo, kaip, vos prasidėjus Rusijos invazijai į Ukrainą, jo pirmas neatidėliotinas instinktas buvo kuo greičiau skambinti buhalterei ir išaiškinti tinkamiausią būdą kuo greičiau išimti įmonės laisvų lėšų ir padalinti jas darbuotojams, kad šie turėtų saugumo pagalvę blogiausio scenarijaus atveju. Kodėl? Tikrai ne dėl darbdavio įvaizdžio. Tiesiog tokios yra bendrovės įkūrėjo vertybės – atsakymas sau pačiam į klausimą, kas aš esu, kuo šiame pasaulyje noriu būti ir apie ką yra mano verslas. Tikėtina, kad tikrasis prasmės jausmas šiam konkrečiam darbdaviui – ne tik uždirbti, ne tik džiuginti galutinį klientą, bet ir kurti saugumo, laimės jausmą darbuotojui. Tokios darbovietės paskirtis – ne atiminėti iš darbuotojo gyvenimą, bet kaip tik jį suteikti. O tam, be abejonės, praverčia ne tik gera valia, laisvės jausmas darbe, bet ir prasminga bei deramai artikuliuota prekės ženklo misija.
Tiesa, Lietuvos praktikoje apstu ir kitokių pavyzdžių. Tarkime, kuomet trečiojo pasaulio šalių darbines praktikas tebetaikanti siuvykla ar kita panašaus profilio bendrovė visuose žiniasklaidos kanaluose užsakinėja reklaminius darbdavio įvaizdžio straipsnius, kuriuose neužmiršta skųstis, kodėl taip mažai naujų kadrų šiandien sutinka lįsti į narvą ir kodėl valstybė nepadeda žmonių į jį suvaryti.
Šio teksto tikslas nėra auklėti Lietuvos verslus ir raginti juos vaikytis utopijų. Narvinės darbovietės, kaip ir kraikinės darbovietės, toliau gyvuos. Gyvuos bent jau ilgiau nei narviniai vištų ūkiai, kurie, griežtėjant ES reguliavimui, artimoje ateityje turėtų išnykti. Be to, reikia pripažinti, kad narvas narvui nelygu (daugelis žmonių patekimą į auksinį narvą, kokį savo darbuotojams sukūrė „Tesla“, turbūt net pavadintų savo didžiausia svajone). Pagaliau labai skiriasi ir darbuotojų prioritetai: kiekvienas žmogus savo narvą, savo kraiką arba savo laisvę šiandien renkasi pats. Kaip ten bebūtų, negalima nepastebėti šiandieninio virsmo darbo rinkoje. Žmonių – ypač jaunesnių kartų – mąstymo virsmo. Kokio? Atsakymą rasime grįžę prie kito klausimo, iškelto pačioje straipsnio pradžioje.
Tai visgi kokius verta pirkti kiaušinius? Kokius kas nori, tokius ir perka. Tačiau bent jau teksto autoriaus aplinkoje daugėja keistuolių, kurie sprendimą priima ne tik pagal kiaušinį ir jo kainą. Jiems rūpi ir tai, kaip gyvena jį išperėjusi višta. Dėmesio, tokių keistuolių skaičius ir toliau auga. Labai gali būti, kad būtent nuo jų greitai priklausys tiek daugumos prekinių ženklų pardavimai, tiek Lietuvos darbdavių likimai.
