Ką daryti darbdaviams, kai niekas nebenori dirbti?

Nenoriu dirbti už skatikus. Nenoriu dirbti bet ko. Nenoriu dirbti bet kam. Aš apskritai nenoriu dirbti. Tai – ne asmeninė išpažintis. Tai – keturios mąstymo raidos stadijos, istoriškai apibendrinančios visą darbuotojų santykio su darbdaviais evoliuciją nuo pat tų laikų, kai buvo panaikinta vergovė. Šis tekstas – apie paskutinę, pačią įdomiausią evoliucijos stotelę. Stotelę, kurioje emancipuotam žmogui darbas klasikine šio žodžio prasme jau nėra nei įdomus, nei labai būtinas. Ir kurioje darbdaviai, siekiantys išlaikyti komandą bei pritraukti talentus, vis dažniau pasižiūri į veidrodį ir griebiasi makiažo, o tiksliau – „darbdavio įvaizdžio formavimo“.

 

[Black Florence publikacija Verslo Klasėje, 2022 09] 

 

Gyvensim taip, kaip norim

 

Santykiai – taip pat ir tarp darbdavio bei darbuotojo – pasižymi savybe, kuri jiems leidžia tęstis ir tada, kai jausmai išblėsę. Inercija. Bet ji nėra visagalė. Anksčiau ar vėliau atsitinka įvykis X, kuris verčia pabusti ir grįžti prie nepatogių klausimų. Pasauliniu mastu tokiu įvykiu tapo Covid.

 

Tai, kas vyksta darbo rinkoje pokovidiniu laikotarpiu, JAV pavadinta „didžiuoju darbuotojų kraustymųsi“. Darbingi žmonės, ypač mileniumai, atsisako tęsti iš pirmo žvilgsnio sėkmingas karjeras ir projektuoja alternatyvius gyvenimo modelius, kad kasdienybėje patirtų daugiau gerų emocijų ir prasmės jausmo. Apklausų duomenimis („The Harris Poll“), net 70 proc. respondentų pripažino supratę, jog iki šiol jie arba patys vadovavosi, arba buvo maitinami klaidinančiais pažadais apie tai, ko reikia sėkmingam gyvenimui. Šiandien jie planuoja atsigriebti visų pirma iš naujo įvertindami santykius su darbdaviu ir ieškodami būdų išsivaduoti. Išsivaduoti net tais atvejais, kai tai reiškia didesnio finansinio uždarbio atsisakymą.Darbas? Tik su savimi!

 

Tektoniniai virpesiai darbo rinkoje nėra nei artėjančios mileniumų viduramžio krizės simptomai, nei tolimos Amerikos „prasimanymai“. Užtenka atsigręžti į jaunąsias kartas Lietuvoje, kad suvoktume: cunamis į mūsų darbo rinką tik ateina.

 

Y karta (įskaitant šių eilučių autorius) dar kažkiek mena lietuviškus „laukinius vakarus“, kada mūsų tėvai mokėsi gyventi laisvoje rinkoje ir auginti vaikus deficito sąlygomis. Daugelis patys spėjome išmėginti, ką reiškia darbas už skatikus arba darbas, kuriame savo laiką išmainai į kiek didesnę mėnesinę algą (ir beprasmybę). Mums augant „gyvenimo dizaino“ disciplinų Lietuvoje dar niekas nedėstė, todėl praregėję mileniumai tik šiandien, ypač paskatinti Covido ar kitų išorinių sukrėtimų, turi progą atsibusti, iš naujo pervertinti savo „sėkmingas karjeras“ ir rimčiau pamąstyti apie pokyčius.

 

O jaunesnioji Z karta garsiai juokiasi. Ne iš posūkių, o iš to, kodėl tų posūkių taip mažai ir kodėl Lietuvos mileniumai taip nuobodžiai, beveik kaip ir jų tėvai, aria savo vagą. Jei pastarieji, sumokėję mėnesines paskolų įmokas, sekmadienio vakarais susimąsto „ieškoti savęs“, Z karta iš savo akiračio be gailesčio eliminuoja viską (įskaitant ir darbdavius), kas prie šių savęs ieškojimų neprisideda.

 

„Mano gyvenimo tikslas yra dirbti su savimi“, – teigia gabi ir išsilavinusi 22 m. amžiaus mergina. Po studijų ji metus laiko praleido dirbdama barmene Naujojoje Zelandijoje, po to grįžo į Lietuvą ir pasinėrė į ugdomąsias sesijas su psichoterapeute, o namuose ragauja psichodelinius grybus, kad patirtų transcendenciją ir dar geriau save pažintų. Tai – ne šaržas, o ryškesnis archetipinis pavyzdys to, ko gyvenime – ir darbo rinkoje – labiausiai ieško ateinanti karta. Darbdavių, kurie nesirengia jaunam žmogui padėti spręsti savo tapatybės ir gyvenimo prasmės klausimų, ilgainiui negelbės „darbdavio įvaizdžio“ figos lapelis.

 

Kur dirbu = kas aš esu

 

Rinkdamasis vieną, o ne kitą profesinę kryptį, žmogus sąmoningai ar pasąmoningai skinasi kelią prie atsakymo į svarbiausią klausimą: kas aš esu. Dirbu banke arba didelėje teisės kontoroje? Esu sėkmingas prestižinės profesijos atstovas, net jei to neatspindi atlyginimas. Pasirinkau startuolį? Esu progresyvi asmenybė, kurios į biurokratines lentynas neįsprausi. Pasukau į politiką? Esu reikšmingas, mano sprendimai leidžia Žemei suktis apie savo ašį. Uždarbiauju statybose? Esu praktikas, kuris iš savo Porsche Cayenne gali rodyti vidurinį pirštą karjeristams daugiaaukščiuose stiklo kalėjimuose.

 

Žinoma, tai – tik bendrinės etiketės. Kiekviena iš jų gali turėti tiek pozityvias, tiek negatyvias interpretacijas. Tačiau metas pripažinti, kad tokios etiketės negelbėja, kai įmonėms ir organizacijoms darbo rinkoje reikia konkuruoti su kitais tos pačios srities ir kategorijos darbdaviais. Ir kai užuot buvus dar vienu sektoriaus stereotipą reprodukuojančiu banku, dar vienu tipiniu „labai patyrusiu“ gamintoju ar dar viena apie begalinę pažangą kalbančia IT bendrove, norisi kurti sveikai kitonišką emocinį ryšį su esamais ir potencialiais darbuotojais.

 

Kad darbo rinkoje nereikėtų kalbėti vien apie atlyginimą ir geras darbo sąlygas, vis daugiau darbdavių į emocijas taikosi savąja misija ir vertybėmis. Sprendimas būtinas ir teisingas, o rezultatas dažnu atveju panašus į šį pavyzdį: „X prekės ženklo stiprybė glūdi tvirtuose santykiuose ir paslaugose. Tikime, kad moderniame pasaulyje, kuriame gyvename ir dirbame, mes galime sukurti stiprią, į klientus orientuotą kultūrą, kuri remiasi trimis pagrindinėmis vertybėmis: smalsumas, bendradarbiavimas, aiškus tikslas“.

 

Ir? Kas pasikeitė darbovietėje, kuri bendradarbiavimą – savaime suprantamą sąlygą visų organizacijų sėkmei – paverčia iš toli ant transparanto šviečiančia vertybe? Jei taip išreikštos vertybės būtų perkeltos į bet kurio kito konkurento prisistatymą, niekas nė nesuuostų. „Proud to be here“, primena tos pačios organizacijos kompiuterių darbalaukiai. Būtų daug geriau, jei užuot pati įdiegusi šį užrašą ekranuose, bendrovė padėtų darbuotojams prieiti prie tokios pat išvados patiems.

 

Nieko nėra blogiau už nekūrybingą, nediferencijuojančią ar juolab veidmainišką misiją ir vertybes, kurias darbdavys bando primesti darbuotojams. Jausmas – tas pats kaip ir tuo atveju, jei kas nors sukurtų prastus dievus, o tada verstų visus aplinkui jiems melstis. Kaip teigia produktyvumo ekspertas Tiago Forte, anksčiau darbdavys už pinigus įsigydavo darbo rankas, prakaitą ir raumenis. O dabar – kaip tikroje distopijoje – iš darbuotojo jau reikalaujama atiduoti savo svajones bei širdį. Vis daugiau jaunų darbingo amžiaus talentų tokių vagysčių netoleruoja.

 

Ateitis – „nedarbo“ pasiūlymai

 

Grįžkime prie paskutinės darbo santykių evoliucijos stotelės: „aš apskritai nenoriu dirbti“. Tai nereiškia, kad ją pasiekę žmonės yra tinginiai, kuriems berūpi „Netflix“. Psichologai, pradedant klasiku A. Maslow , baigiant srauto darbe („flow“) sąvoką išpopuliarinusiu M. Csikszentmihalyi, sutaria, jog būtent tada, kai imiesi iššūkių kupinos veiklos, kuri tave skatina augti, atskleisti kūrybinį potencialą ir netgi pamiršti save besimėgaujant procesu, galima patirti didžiausią giluminį džiaugsmą ir pilnatvę. Tai reiškia, jog darbdavių rankose buvo ir tebėra neeilinės galimybės padėti savęs ieškantiems (kartais paklydusiems) žmonėms atrasti savo laimę, savo kelią.

 

Tačiau tokia darbo samprata reikalauja naujos komunikacijos prieigos, naujo žodyno. Kiekvieno toliaregiškai mąstančio darbdavio įvaizdžio strategijoje šiandien turi atsirasti vietos įtaigiam atsakymui, kodėl ir kuo jo esamiems ir būsimiems darbuotojams siūlomas laiko praleidimo būdas yra ne vien darbas.

 

Viena progresyvi mechanikų įmonė Kaune, aptarnaujanti stambias gamybines bendroves Vakarų Europoje, šią tiesą pritaikė labai tiesiogiai, paversdami ją naujų darbuotojų atrankos ašimi. „Atsakymas, kaip seksis įsilieti žmogui į mūsų komandą, priklauso ne nuo jo išsilavinimo, patirties ar kitų formalistinių CV įrašų. Viskas priklauso nuo to, ką šis žmogus veikia laisvalaikiu. Darbo pokalbyje klausimas apie hobius yra esminis. Mūsų komanda yra truputį išprotėjusi dėl mechanikos ir automatikos sprendimų. Tai, ką darbo metu veikiame biure, laisvalaikiu savo noru tęsiame namuose ar asmeniniuose garažuose. Todėl darbas iš esmės mums tėra laisvalaikio tęsinys“,- teigia kompanijos vadovas. Tinkamai artikuliuota meilė savo veiklai ir jos susiejimas su laisvalaikiu – stiprus magnetas, lipdantis komandą bei pritraukiantis vertybiškai artimus talentus.

 

Produktyvumo specialistai pastebi, jog būtent laisvalaikis ir kasdieninė emocinė gerovė yra veiksniai, labiausiai skatinantys žmogaus kūrybingumą, kurio taip reikalauja šiuolaikiniai darbdaviai. Ne atsitiktinai „Diesel“ savo darbuotojus bent du kartus per metus siunčia į „įkvėpimo ekspedicijas“, kurių metu šie už atlyginimą vaikšto po naujausias meno parodas, fotografijos galerijas ar blusų turgus. O „Google“ globaliu mastu jau senokai išgarsino „20 proc. taisyklę“, kuomet darbuotojams bent vieną dieną per savaitę leidžiama užsiimti savo pačių pasirinktais šoniniais projektais.

 

Piratai, ieškantys prasmės

 

Dar geriau, kai yra galimybė ne tik mėgautis darbo procesu, bet ir matyti, kur link juda tavo kompanijos laivas bei koks yra kelionės tikslas. Kalbėdamas apie stipriausių prekės ženklų organizacinę kultūrą, Adam Morgan siūlo imti pavyzdį iš piratų – vieno iš pirmųjų susivienijimų pasaulyje, metusių iššūkį klasikinėms organizacijoms (ir klasikiniams darbo santykiams). Naujos teritorijos. Lobių paieška. Nuotykio pažadas. Ir konvencija, aiškiai apibrėžianti, kokios elgesio taisyklės toleruojamos, o kokios ne bei kaip bus dalijamasi užkariautais grobiais. Atrodytų, tai – tik metaforos. Tačiau piratų laivo burės yra žymiai geriau matomos, įsimintinos ir išvaikančios kasdienybės nuobodulį. Ką besakytum, leistis į kelionę su piratais – geriau nei eiti į darbą.

 

Organizacijos artikuliuojamas kelionės tikslas turi skambėti ne tik originaliai, bet ir prasmingai. Jei pagrindinis siekinys tėra „laiku vykdyti įsipareigojimus investuotojams ir akcininkams“ arba „per X metų užimti Y rinkos dalį“, darbuotojas pasmerktas jaustis kaip irklininkas, kuriam liepiama irkluoti ir nesisukioti aplinkui.

 

Irklininkas irkluoja tik dėl pinigų. O kad pinigai – dar ne viskas, gražiai atskleidžia eksperimentas JAV. Žmonėms buvo pasiūlytas darbas parengti reklaminį skelbimą a) Amerikos vėžio draugijai bei b) tabako prekeiviams. Tyrimas parodė, jog net 90 proc. respondentų mieliau kurtų skelbimą Amerikos vėžio draugijai, o kad persigalvotų ir atsigręžtų į tabako industriją, tie patys žmonės reikalavo beveik dvigubos priemokos. Moralas? Būti verslu, nemąstančiu apie savo veiklos poveikį aplinkai, šiandien tampa per brangu. Nors iš pirmo žvilgsnio ne visų bendrovių veikla įgalina tokią taurią misiją, kokią turi Amerikos vėžio draugija, turėti reikalų su darbdaviais, kurie nedaro arba nemoka artikuliuoti savojo indėlio į bendrąjį gėrį, šiuolaikiniam darbuotojui norisi vis mažiau.

 

Futurologai sako, kad ateityje darbas išliks tik kaip meno forma. Tokia vizija vis dar kontrastinga šiandienos pasauliui, kuriame vos 13 proc. žmonių jaučiasi nuoširdžiai įsitraukę į savo darbą. Yra teigiančių, kad artėjanti ekonominė recesija tuoj apskritai nutildys kalbas apie saviraišką ir prasmę darbe, visus svajotojus pastatydama į vietą. Gali būti. Bet anksčiau ar vėliau patys „svajotojai“ iškels bures ir paliks vien tik „darbo duodančiuosius“ prie suskilusios geldos. Ateitis priklauso darbdaviams, siūlantiems kelialapius, ne darbo sutartis.