Atminti žemėj niekas jų nebandė. Nėra jiems pagailos, nė jokio teismo. Aplenkim juos! Ir ko gi mums čia landžioti.

Taip skamba eilutės iš Dantės „Dieviškosios komedijos“ trečiosios „Pragaro“ giesmės, kurioje aprašomas apgailėtinas vienos specifinės kategorijos žmonių vėlių likimas. Žmonių, kurie savo gyvenime neatliko nei vieno drąsesnio gero ar net blogo veiksmo. Tokie žmonės kitaip dar vadinami „neutraliomis sielomis“ arba tiesiog bailiais, „Dieviškojoje komedijoje“ nenusipelno ne tik Rojaus, bet net ir Pragaro. Dantė ir Vergilijus juos sutinka Pragaro prieangyje ir konstatuoja, kad apskritai net neverta švaistyti laiko gilesnei šitų menkystų analizei – geriau juos iš viso apeiti.

Keista pradėti verslui skirtą tekstą nuo Dantės eilių. Bet vaizdingumas tėra priemonė atverti įsisenėjusios problemos mastą. Nes jei „Dieviškojoje komedijoje“ būtų aprašinėjamos ne žmonių, o verslų sielos, tame Pragaro prieangyje beviltiškai būriuotųsi ir didelė krūva lietuviškų prekinių ženklų, kurie, užuot siekę drąsaus ir kūrybingo įvaizdžio, mieliau renkasi baimę ir tariamai saugų vidutiniškumo kelią.