Nenoriu dirbti už skatikus. Nenoriu dirbti bet ko. Nenoriu dirbti bet kam. Aš apskritai nenoriu dirbti. Tai – ne asmeninė išpažintis. Tai – keturios mąstymo raidos stadijos, istoriškai apibendrinančios visą darbuotojų santykio su darbdaviais evoliuciją nuo pat tų laikų, kai buvo panaikinta vergovė. Šis tekstas – apie paskutinę, pačią įdomiausią evoliucijos stotelę. Stotelę, kurioje emancipuotam žmogui darbas klasikine šio žodžio prasme jau nėra nei įdomus, nei labai būtinas. Ir kurioje darbdaviai, siekiantys išlaikyti komandą bei pritraukti talentus, vis dažniau pasižiūri į veidrodį ir griebiasi makiažo, o tiksliau – „darbdavio įvaizdžio formavimo“.