2019 03, Black Florence publikacija “Verslo Klasėje”

Naujieji metai prasidėjo kitaip. Sekmadienį, lygindamas marškinius darbo savaitei, sunkiai tramdai vidinį džiaugsmą. Skaitydamas rinkodaros literatūrą, su pasimėgavimu seki knygos baigtumo procentą skaityklės kamputyje. O kibdamas į pirmadienio užduotis, žinai, kad klientus apipilsi idėjomis, per pertraukas neužmiršdamas išgerti po stiklinę vandens. Nes tokios taisyklės. Nes taip liepia „Habitica“ – asmeninio tobulėjimo aplikacija, pažadėjusi gyvenimą paversti žaidimu.

Unikalus startuolis į žmonių kasdienybės darbus, rūpesčius ir lavinamus įpročius siūlo žvelgti kaip į žaidimo užduotis. Jas teisingai atliekant, aplikacija tave apdovanoja virtualiu auksu, ginklais, šarvais ir išraiškingais artefaktais. Arba duoda leidimą pačiam save palepinti kokia nors tikra realaus pasaulio pramoga bei pirkiniu. O jei savo suplanuotos darbų ir įpročių sistemos nesilaikai, asmeninis avataras kas naktį praranda po gyvybę, kol galiausiai miršta.

Tad geriau jau paisyti savo rezoliucijų. Laiku išsilyginti marškinius, skaityti knygas, atlikti suplanuotus mažus ir didelius darbus, o tiksliau – rinkti patirties „taškus“, kilti į naujus „lygius“, jungtis į „gildijas“ su kitais aplikacijos naudotojais, įveikti virtualius „bosus“ ir… taip atrodo „Habitica“ gyvenimo žaidimas.

Skamba nerimtai? Kalbai pasisukus apie darbus, daugelis lietuvių pratę surimtėti. Rimti verslo vyrai su korporatyviniais laikrodžiais ir rimtos verslo moterys su korporatyvinėmis kelnėmis deda rimtas pastangas, kad, aptariant KPI, ROI bei kitus madingus I, bendrovių diskusijoje neprasiveržtų neprofesionali šypsena ar vaikiškai drąsi rinkodaros fantazija. Statistiniam verslininkui darbas reiškia darbą, darbuotojai tėra darbuotojai, produktas tėra produktas, o klientai tėra klientai. Tegul visi žino savo vietą!

Bet ilgainiui prasideda keisti dalykai: tie patys už masyvių ąžuolinių stalų sėdintys rimti vyrai ir moterys nesupranta, kodėl jų paslaugos ir produktai nesudomina užsienio rinkų. O didžiausias pyktis kyla matant, kaip jauni konkurentų prekiniai ženklai šauna į viršų, palikdami dešimtmečių patirtimi besididžiavusius veteranus užnugaryje. Kokia to priežastis? Ne tik darbas.

Žaidimo reikšmė

Ne tik darbas. Ne tik klientai. Ne tik produktai. Ne tik darbuotojai. Viskas tampa „ne tik“, kai į savo kasdieninę veiklą pažvelgiame per žaidimo metaforą. Ją pasaulio verslo lyderiai šiandien kartoja kaip tikros NBA superžvaigždės.

„Vizitinėje kortelėje esu korporacijos prezidentas, mintyse – žaidimų kūrėjas, o širdyje esu žaidėjas“, – teigia Nintendo vadovas Satoru Iwata. Nebūtina dirbti žaidimų sektoriuje, kad mąstytum panašiai: žaidėjais save laiko ir tokie veidai kaip CNN įkūrėjas Robert E. Turner,  ilgametis General Electric vadovas Jack Welch bei  dabartinis JAV prezidentas Donald Trump, kuriam „ne pinigai, o žaidimas teikia didžiausią malonumą“.

„Į verslą žvelkite kaip į žaidimą. Didelė konkurencija, mažai taisyklių, o taškus atstoja pinigai“, – paplitusią nuostatą reziumuoja Bill Gates. Elon Musk, vizionierius, pažadėjęs padėti žmonijai kolonizuoti Marsą, prisipažįsta, kad į pasaulio gelbėtojo karjerą jį vėlgi pastūmėjo nuo vaikystės neapleidžianti meilė žaidimams.

Tačiau ką reiškia ir kodėl verta žaisti suaugusiam žmogui, pavyzdžiui, įmonės vadovui? Bandydami apibrėžti žaidimą kaip autentišką veiklą, mokslininkai jai priskiria kelis specifinius bruožus. Žaisti reiškia įsitraukti į savanorišką veiklą, kuri sužadina ir išlaiko azartą, generuoja savaiminį malonumą, išlaisvina iš pernelyg didelio susirūpinimo savimi, keičia laiko suvokimą, išplečia vaizduotę ir įgalina nuolatinę kūrybą.

Svarbiausia, jog žaidimas yra savitikslis. Žaidėjai žaidžia dėl to, kad jiems patinka žaidimo procesas, ir nesuka galvos, kas laukia žaidimui pasibaigus.Kaip teigia istorikas Johan Huiziga, žaidimas – tai neprivaloma ir iš pažiūros nerimta veikla, kuriai atiduodi visą save bei savo noru pasišalini iš normalaus gyvenimo. Naujausi evoliucijos tyrimai rodo, jog būtent šis gebėjimas savanoriškai pasišalinti iš normalaus gyvenimo mums padėjo išgyventi ir išsiugdyti mąstymo, empatijos ir kūrybinius gebėjimus.

Yra stiprus tiesioginis ryšys tarp žinduolio gebėjimo žaisti bei jo smegenų dydžio. O žmogus yra vienintelė būtybė žemėje, kuri, nenustodama žaisti, gali augti ir transformuoti save kaip mąstančią būtybę net ir gilioje brandoje. Kaip šią žaidimo dovaną pritaikyti verslui?

Daugiau nei „geimifikacija“

Galimi du požiūriai į tai, ką reiškia žaidimas bendrovės veikloje. Pradėkime nuo vyraujančios ir dažniausiai aptarinėjamos, tačiau klaidinančios geimifikacijos sampratos. Pagal ją žaidimas tėra laikino poveikio motyvacinė technika, skirta užtikrinti, kad tikslinės grupės savo noru atliktų žaidimo autorių diktuojamus veiksmus, siekdamos pasitenkinimo.

Ši motyvacinė technika taikoma visų pirma lojalumo programose ir rinkodaros kampanijose: apsipirk, žmogau, mūsų prekybos centre, nugalėtojo mentalitetu kiškis į piniginę tau priklausančius lipdukus, o tada dar kartą ateik pas mus, kad, prie N skaičiaus lipdukų pridėjęs neblogą sumą pinigų, papildomai įsigytum puodą, kurio tau nereikia. Juk žaisti tai norisi.

Kaupimas, kolekcionavimas ir apdovanojimai – kad ir apgaulingi – įtraukia ir verčia žaisti iki galo, nors iš anksto nujauti, kad tavo elgesio modelis nėra racionalus. Tiesa, kadangi panašius žaidimus siūlo praktiškai kiekvienas šiuolaikinis masinės prekybos verslas, vartotojų dėmesys slopsta. Kad ir kokia smagi būna pirmoji partija, ilgainiui žaisti durnių atsibosta.

Tokią „žaidybą“ kaip motyvacinę techniką vis drąsiau mėgina diegti ir darbdaviai, susirūpinę darbuotojų lojalumu ir produktyvumu. Personalo kasdienybė prikemšama žaidimo taisyklėmis, taškų skaičiavimo sistemomis bei virtualiais arba realiais apdovanojimais nugalėtojams.

Nesunku suprasti, kodėl ne visiems darbuotojams patinka ši motyvacinė metodika. Įprastinė geimifikacijos samprata dažniausiai reikalauja išstatyti darbuotojus kaip žirgus prie starto linijos ir, sumojavus starto vėliavėle, paverčia jų kasdienybę nesibaigiančiomis tarpusavio varžybomis.

Tokios lenktynės trumpuoju laikotarpiu – ypač tiesioginio aktyvaus pardavimo reikalaujančiose srityse – darbdaviui gali duoti daug naudos. Tačiau darbuotojams tokia žaidyba dažnai tampa papildomu streso šaltiniu, nes ima prieštarauti pačiai prigimtinei žaidimo misijai: leisti atsipalaiduoti ir mėgautis procesu, negalvojant, kas bus toliau.

Konkurencija, be abejonės, yra svarbus veiksnys, stumiantis žmones ir verslus į priekį.  Tačiau žaidimas – tai daugiau nei konkurencija ar kova dėl išlikimo.

Rimčiausias reikalas pasaulyje

Kai varnėnas nutaria čiuožti žemyn ant užpakalio nuo snieguotos kalvos, o tada užskristi ant jos atgal ir pakartoti pratimą iš naujo, jis nemąsto apie savo išlikimą. Kai bizonas įsibėgėja ir visomis keturiomis kojomis slysta užšalusiu ledu, o tada džiaugsmingai suriaumoja, jis nemąsto, kokią tai turės jo sėkmingo dauginimosi tikimybėms. Gyvūnai irgi kartais žaidžia, sako mokslininkai.

Amerikiečių zoologas John Byers, tyrinėjantis skirtingų gyvūnų žaidimo įpročius, priėjo prie išvados, kad ir jauniklių tarpusavio žaidimai yra šis tas daugiau nei evoliucijos padiktuotas medžioklės įgūdžių treniravimas ar ruošimasis kovai dėl išlikimo.

Žaisti visų pirma reiškia lavinti smegenis. O žmonių atveju tai reiškia mąstymo, vaizduotės ir kūrybinių bei socialinių galių auginimą. Žaidimo metu smegenys atlieka naujus testus, simuliacijas bei suteikia reiškiniams naujas prasmes. Svarbiausia yra tai, kad šie pratimai atliekami visiškai saugiai, nei kiek nesijaudinant dėl savo fizinės ir emocinės gerovės – nes galop tai yra tik žaidimas!

Būtent tokia plačioji žaidimo samprata, perkelta į mūsų kasdienybę, padeda įprasminti žmogaus gyvenimą. Ir būtent tokią sampratą savo naudai gali išnaudoti žaisti nebijantis verslas.

Straipsnio pradžioje kalbėjome apie rimtus Lietuvos vyrus ir moteris, kurie visais būdais stengiasi iš strateginių įmonės planų išstumti idėjas, peržengiančias „normalios“ suaugusio žmogaus kasdienybės ribas. Tačiau be vaizduotės, be tikėjimo stebuklu, be naujų metaforų – be žaidimo tikrąja to žodžio prasme – tos ribos pasirodo esančios labai siauros.

Stuart Brown ir Christopher Vaughan knygoje „Play: how it shapes the brain, opens the imagination and invigorates the soul“ primena, kad geras žaidimas turi aprėpti tiek realybę, tiek fantaziją. Žaisti reiškia mokėti plakti realybės ir vaizduotės kokteilį, į savo ir savo aplinkinių kasdienybę integruojant naujus pasaulius. Tai daryti gali bet kuris verslas, pradėdamas jau nuo pačios pirminės – produktų ir paslaugų ženklodaros – stadijos.

Įsivaizduokite kraftinio šokolado gamyklą, kuri tarptautinėse parodose rimtu tonu teigia įsigijusi šokoladų emotifikavimo įrangą. Ši įranga kiekvieną unikalią šokolado rūšį įkrauna jai derančia specifine emocija, kurią, valgydamas plytelę, patiria ir šokolado pirkėjas. Klientai, besirenkantys šokoladą, užuot skaitę paprastą sudėtį, gali susipažinti su autentiška kiekvieno produkto emocine struktūra.

Pavyzdžiui, į šokolado „Extasy in Vatican („Ekstazė Vatikane“) emocinę struktūrą įeina „Velykų rytas Vatikane, apelsinai, saulės šviesa, pergalės pojūtis ir kadagiai“. O pieninis šokoladas „Making out with nostalgia“ („Glamonės su nostalgija“) yra sukurtas taip, „kad kiekvieno ragautojo širdyje užgimtų malonus ir švelniai seksualus nostalgijos jausmas“.

Kraftinio šokolado kūrėjai žaidžia iki galo ir pripildo savo darbą bei produktus naujomis prasmėmis. Žaisti sutinka ir vartotojai, atidžiai rinkdamiesi vitrinoje sau artimą emociją ir sutikdami mokėti už šokoladą dvigubai daugiau nei už analogiškus neemotifikuotus konkurentų produktus. Juk tokia ir yra žaidimo esmė. Kai du žaidžiantys vaikai taria, kad nuo šiol kambario pastalė bus policijos nuovada, ji ir bus tikra policijos nuovada – bent jau tol, kol abu vaikai laikysis savo vaidmenų ir kol žaidimas jiems neatsibos.

Džiugu, kad Lietuvoje galima rasti vis daugiau žaidžiančios ženklodaros daigų. Pavyzdžiui, Šiaurės Lietuvoje užgimė alus „Schengen Beast“: vietoje liaudiško kalbėjimo apie apynių salyklo kartumą, alus pasakoja tikrą ir neišgalvotą istoriją apie iš Latvijos Lietuvon atklydusį meškiną, įsilaužusį į ūkininko grūdų aruodus. Ant etiketės cituojamas tuometinis Aplinkos viceministras, anuomet portalams pareiškęs lūkestį, „kad meškinas greitai paliks mūsų šalį“. O pats alus dedikuojamas žmonėms, pasisakantiems už Europos atvirų sienų politiką meškoms.

Žaisti ir fantazuoti atpratusio žmogaus akiai toks gėrimo prisistatymas atrodo keistas. Toks keistas ir iš pažiūros neskatinantis vartojimo, kad jame nieko blogo neįžiūrėjo net ir visas alkoholio reklamas šienaujanti Valstybinė narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės tarnyba.

Tačiau gilumoje ir gamintojas, ir pirkėjas supranta, kad ne produktas yra esmė. Svarbiausia – metaforos, nauji pasauliai, tramplinai vaizduotei ir gilesniam pokalbiui. Tai didesnė prasmė nei pinigai. Tai galimybė verslininkui žaisti dirbant. O vartotojui – žaisti perkant.

Nebūtina tapti ekstremalu, kad įmonės vidinėje ir išorinėje komunikacijoje įsirengtum autentišką savojo žaidimo aikštelę. Išlaisvinti vaizduotę ir atrasti subtilų savojo žaidimo žodyną galima kiekviename sektoriuje, nesvarbu, ar tai būtų kraftiniai gėrimai ir maisto produktai, ar statybos, automobilių detalių verslas, viskoelastinių čiužinių gamyba… Ateitis rimtus verslo vyrus ir moteris privers patikėti, kad žaidimas – pats rimčiausias reikalas žmonių pasaulyje.